Kalbos stiliai ir kalbėjimo būdai: rūšys bei ypatybės

Kas yra kalbos stilius?

Teksto nuoseklumas pasiekiamas tinkamai derinant atskirus elementus, tokius kaip:

• sintaksė (sakinių kūrimas – nuo paprastų iki labai sudėtinių);
• žodynas (žodžių parinkimas, pavyzdžiui, terminų, madingų ar šnekamosios kalbos žodžių);
• darybinės priemonės (pavyzdžiui, mažybiniai žodžiai, menkinamosios formos, žodžių junginiai);
• kaitybos ir fonetinės priemonės (pavyzdžiui, archaizmai, naujadarai, onomatopėja, aliteracija, rimai).

Kalbėjimo stilius, taigi tam tikra teksto konstrukcija, suteikia jam konkretų stilistinį pavidalą. Tai leidžia atlikti tam tikras, dažnai labai aiškiai apibrėžtas funkcijas.

Kalbos stiliaus pasirinkimą ir su juo susijusį poreikį tinkamai organizuoti tekstą lemia tokie veiksniai kaip:

• situacija, kurioje yra autorius;
• pasisakymo tema;
• tikslinė grupė (adresatas);
• komunikacinis tikslas;
• asmeniniai autoriaus prioritetai (estetikos pojūtis, kalbinis jautrumas);
• mada (tam tikram laikotarpiui būdinga kalba).

Kokios yra kalbos stilių rūšys?

Jau žinote, kad kalbos stiliams būdinga konkreti forma, padedanti atlikti tam tikras funkcijas ir pasiekti tikslinę grupę bei adresatą. Dabar susipažinkite su svarbiausiais stiliais.

Šnekamasis stilius

Didžioji dalis sakytinių pasisakymų yra šnekamojo stiliaus (išimtis gali būti, pavyzdžiui, teismo kalbos). Be to, jis vartojamas daugelyje rašytinių žanrų: laiškuose, dienoraščiuose, el. laiškuose, taip pat dažnai tinklaraščiuose. Šio stiliaus išmokstame natūraliai, nes su juo susiduriame nuo pirmųjų gyvenimo dienų.

Šiame stiliuje vartojamą žodyną galima suskirstyti į:

• emociškai neutralius žodžius (susijusius su viskuo, kas mus supa);
• ekspresyvius žodžius (pavyzdžiui, juokingus ar familiarius pavadinimus bei keiksmažodžius).

Šnekamajame stiliuje leidžiama vartoti:

• frazeologizmus (pavyzdžiui: rankos svyra, jau iki gyvo kaulo įgriso);
• pasikartojimus (pavyzdžiui: visur tik žaluma ir žaluma, pavasaris – tikras žalumos sprogimas);
• taisyklių neatitinkančius, sudėtingus ar vadinamuosius anakolutus – iškraipytas, netaisyklingas konstrukcijas (pavyzdžiui: pirmiausia nugaišo šuniukas, o paskui jo šeimininkė);
• elipses – tai, kas sakinyje praleidžiama, nes ir taip aišku (pavyzdžiui: aš klausausi roko, o mano vyras – klasikos).

Oficialusis stilius

Tai įvairioms institucijoms arba jų atstovams būdingas pasisakymo stilius. Po šnekamojo stiliaus jis yra vienas iš dažniausiai vartojamų.

Galima išskirti dvi oficialiojo stiliaus atmainas:

• kanceliarinę – oficialūs dokumentai (tarnybiniai laiškai, sutartys, protokolai, įspėjimai, skundai, prašymai, gyvenimo aprašymai, CV ir kt.);
• teisinę – teisės aktai (konstitucija, įstatymai, reglamentai, instrukcijos, dekretai ir kt.).

Šioms raiškos formoms pirmiausia būdinga:

• standartizacija:
  • šabloninė konstrukcija (dažnai naudojamos formos ir prašymai),
  • schematiškas žodžių parinkimas,
  • kanceliarinių frazių vartojimas (pavyzdžiui, „Gerbiamasis pone“, „Pagarbiai“),
  • tam tikrų skolinių vartojimas;
• tikslumas:
  • vienareikšmiai terminai,
  • trumpi pranešimai,
  • epitetų nebuvimas arba labai ribotas jų vartojimas,
  • ekspresyvumo ir vaizdingumo vengimas,
  • skirstymas į pastraipas, paragrafus ir punktus;
• direktyvumas:
  • nurodymai,
  • draudimai,
  • leidimai;
• beasmenis pasisakymo pobūdis:
  • vartojamos beasmenės veiksmažodžių formos (pavyzdžiui, „pranešama“, „atlikta“, „prašoma“),
  • veiksmai reiškiami trečiojo asmens vienaskaitos veiksmažodžiais (pavyzdžiui, Teismas palieka galioti nutartį dėl… ),
  • adresatas dažnai įvardijamas įvardžiu „kas“ (pavyzdžiui, Kas pažeidžia taisykles, baudžiamas…).

Dokumentų antraštėje ir pabaigoje dedami antspaudai, suteikiantys jiems oficialią galią.

Informacinis ir publicistinis stilius

Jų užduotis – pateikti informaciją apie tam tikrus įvykius. Informaciniam stiliui būdinga naudoti tik patikrintą informaciją, kuri turi būti pateikta glaustai, bet kartu išsamiai. Autorius turėtų reikšti mintis:

• beasmeniškai;
• nešališkai;
• šabloniškai;
• be didesnio ekspresyvumo.

Publicistinis stilius leidžia rinktis ilgesnes formas, tokias kaip feljetonas, straipsnis, esė ar reportažas. Čia svarbi ne tik informacija, bet ir interpretacija, vertinimas bei komentaras. Autorius gali reikšti savo nuomonę ir bandyti paveikti auditoriją. Leidžiama:

• vartoti įvairias kalbos priemones;
• derinti šnekamąjį ir mokslinį, o kartais net meninį stilių;
• reikšti emocijas;
• vartoti emocinį atspalvį turinčius žodžius.

Mokslinis stilius

Dėl dalykų ir metodologijų įvairovės šiam stiliui būdingas nevienalytiškumas. Populiariausi moksliniai tekstai yra straipsniai (suformuluojama tezė –> pateikiamas argumentavimas), traktatai (aptariama konkreti problema iš tam tikro požiūrio taško) ir pranešimai (iš pradžių parašomi, o vėliau pristatomi žodžiu).

Skiriamos dvi mokslinio stiliaus atmainos:

• teorinė mokslinė – specialistų komunikacijai būdinga:
  • didelė specializuotų žodžių ir mokslinių terminų gausa,
  • vyrauja sudėtiniai sakiniai,
  • objektyvios prielaidos dažnai lemia būtinybę vartoti beasmenius sakinius;
  • ekspresyvių elementų nebuvimas,
  • formuluotės, rodančios autoriaus distanciją ar neapibrėžtumą (pavyzdžiui, Galima daryti prielaidą…).
• populiarinamoji mokslinė – specialistų komunikacijai su ne specialistais būdinga:
  • informacija pateikiama auditorijai, nesusijusiai su mokslu, suprantama kalba,
  • vartojami publicistiniams ar net meniniams tekstams būdingi posakiai,
  • naudojamos metaforos, palyginimai ir aprašymai, padedantys suprasti temą.

Meninis stilius

Autoriai gali ne tik pasitelkti įvairias stilistines priemones, turtingą ir vaizdingą žodyną, bet ir kurti visiškai naujus žodžius ar jų junginius.

Galima vartoti:

• kalbos klaidas;
• kalbines stilizacijas (pavyzdžiui, archaizmus, kolokvializmus, mokslinį stilių imituojančias formas);
• žodžius, priklausančius kitiems kalbos stiliams.

Savas kalbos stilius

Kartais pasisakymo stilius leidžia atpažinti jo autorių. Dažniausiai tai susiję su tam tikrų frazių vartojimu, stilistinių elementų pasirinkimu arba savita sakinių konstrukcija. Tokie būdai pirmiausia būdingi literatūros žanrams, pavyzdžiui, poezijai, taip pat esė ar feljetonams.

Galimybė nustatyti autorių iš teksto pavyzdžių neabejotinai yra meninės kūrybos privalumas. Už jos ribų savito stiliaus naudojimas paprastai būna gerokai ribotesnis. Įvairaus turinio kūrimas, ypač pagal konkretų kliento užsakymą, reikalauja laikytis griežtų reikalavimų, pavyzdžiui, SEO taisyklių, skirtų konkretiems tikslams pasiekti. Tokiu atveju svarbiausia yra teksto veiksmingumas, o ne individualus autoriaus kalbos stilius.

Stilistinės darnos išlaikymas: kaip išvengti stiliaus klaidų?

Jei jūsų užduotis – sukurti konkretaus kalbos stiliaus tekstą, turite ne tik žinoti jo ypatybes, bet ir laikytis stilistinės darnos taisyklių. Dėl jos tekstas tampa nuoseklus, vientisas ir išlaiko konkretų stilių, todėl padidėja tikimybė, kad jis bus tinkamai suprastas.

Jei norite išvengti klaidų, galinčių lemti nesėkmingą komunikaciją, turite prisiminti tris taisykles:

1. pritaikykite vartojamų žodžių stilių prie pasisakymo (pavyzdžiui, informaciniame ir publicistiniame stiliuje reikėtų vengti gausybės ekspresyvių šnekamosios kalbos žodžių – eufemizmų, kolokvializmų, ekspresyvizmų ir keiksmažodžių);
2. sakinyje laikykitės pasirinkto stiliaus ir NEMAIŠYKITE skirtingiems stiliams priklausančių žodžių (pavyzdžiui, oficialiojo stiliaus vartojimas tiesioginiame kasdieniame bendravime gali būti nesuprantamas);
3. kalbines stilizacijas naudokite tik tada, kai jos pagrįstos (pavyzdžiui, archaizmų paskirtis – perteikti tam tikro laikotarpio stilių, todėl pasenusių žodžių įterpimas į kasdienę kalbą be priežasties yra visiškai nereikalingas).