Ar „lengva plunksna“ iš tiesų egzistuoja?
Jei rašote ir ieškote užsakymų, tikriausiai ne kartą teko susidurti su skelbimais, kuriuose nurodyta: „reikalinga lengva plunksna“. Tačiau ką tai iš tikrųjų reiškia? Atsakymas į šį klausimą svarbus, nes nuo jo gali priklausyti, ar ryšitės kandidatuoti į siūlomą darbą. Tad išsiaiškinkime, kas slypi už šio posakio.
Kas yra „lengva plunksna“?
Šis posakis neturi vieno griežto apibrėžimo, nors jo reikšmę nesunku pajusti intuityviai. Plunksna, suprantama kaip rašymo priemonė, kartu su lengvumo sąvoka leidžia šį posakį paaiškinti taip:
„Lengva plunksna“ – tai rašymo savybė, susijusi su iškalbingumu ir gebėjimu laisvai perteikti mintis popieriuje.
Šis gebėjimas leidžia lengvai ir sklandžiai kurti turinį, kurį malonu skaityti ir kuris geba sudominti skaitytojus.
Klausimas, ar „lengva plunksna“ yra įgimta savybė, ar jos galima išmokti, vis dar kelia diskusijų. Kai kurie net teigia, kad tokio reiškinio apskritai nėra.
Šiandien aptarsime dar aktualesnį klausimą: ar „lengva plunksna“ iš tiesų yra gabių rašytojų savybė, lemianti aukštą tekstų kokybę? Ar jos neturint nebelieka galimybių dirbti šį darbą? Toliau išsklaidysime šias abejones.
Ar „lengva plunksna“ egzistuoja?
Vienas iš kalbotyros principų teigia, kad žodžių kūrimą lemia jų naudingumas. Jei atsirado posakis „lengva plunksna“, vadinasi, iš tiesų vieni tekstai skaitomi mieliau nei kiti. Vieni tekstų kūrėjai rašo įdomiau už kitus, o turinio skaitymas gali priminti balzamą sielai arba kelionę duobėtu keliu.
Šis paprastas pastebėjimas įgijo savo pavadinimą, kuris, beje, puikiai atlieka komunikacinę funkciją: juk galime tiesiai pasakyti, kad vienas rašytojas turi „lengvą plunksną“, o kitas – ne.
Tačiau toks apibendrinantis posakis neatskleidžia viso šio klausimo sudėtingumo. „Lengva plunksna“ nėra etiketė, kurią arba turi, arba ne, ir ji neįgyjama nei motinos įsčiose, nei baigus brangius mokymus. Veikiau tai skalė, apimanti daugybę padėčių tarp 0 ir 1. Kitaip tariant, rašytojas gali labiau arba mažiau pasižymėti savybėmis, kurias paprastai vadiname „lengva plunksna“.
Nuo ko priklauso „lengva plunksna“?
Jau žinome, kad tikrovė nėra juodai balta. „Lengvos plunksnos“ negalima tiesiog įgyti ar prarasti. Tad kodėl vieniems rašyti „lengvai“ pavyksta, o kitiems tai kelia sunkumų? Tai lemia du veiksniai. Vienas slypi mūsų galvoje, o kitas – temoje, apie kurią rašome.
Neuronų struktūra
Kiekvienas žmogus pasaulį pažįsta ir išgyvena savaip. Unikalus genų rinkinys ir individualios gyvenimo patirtys formuoja asmenybę, o kartu ir mąstymą. Jei elgesiui reikšmingą įtaką daro net testosterono kiekis kraujyje, kuris vyrams siekia maždaug 20–30 nmol/l, ką tuomet galima pasakyti apie smegenų nervines ląsteles, kurių skaičius vertinamas 150 000 000 000, kai kiekviena iš jų dar sudaro jungtis (sinapses) su 10 000 kitų?
Toks sudėtingas neuronų tinklas lemia kiekvieno žmogaus savitą mąstymo eigą. Kadangi raštas yra ne kas kita kaip minčių perteikimas sutartiniais ženklais, kiekvienas iš mūsų sakinius kuria skirtingai. Be kita ko, būtent todėl nėra dviejų vienodų rašymo stilių, o robotai negali kurti turinio taip, kaip tai daro žmonės.
Skirtingi rašymo gebėjimai atspindi unikalią kiekvieno iš mūsų mąstymo sandarą. Pabrėžkime, kad tai nereiškia, jog egzistuoja speciali smegenų sritis ar ypatinga neuronų konfigūracija, suteikianti „lengvą plunksną“. Kalbame apie savybę, kuri gali pasireikšti skirtingu laipsniu, o ne apie tai, ką tiesiog turime arba neturime. Todėl galime tik teigti, kad kai kurie žmonės tiesiog turi didesnį polinkį perteikti savo mintis raštu.
Jei esate linkę mąstyti sudėtingai ir formaliai, jums sunkiau išlaikyti rašymo gyvumą ir sklandumą – būtinus „lengvos plunksnos“ elementus. Tai nėra trūkumas ar silpnybė: tiesiog jūsų darbo pobūdis kitoks. Rinkai reikia išraiškingai rašančių autorių, galinčių sukurti gerą detektyvą ar gyvenimo būdo tekstą, taip pat analitiškų autorių, kuriems geriau sekasi rengti techninius vadovus ar nagrinėti sudėtingesnius klausimus.
Užduočių pobūdis
Kiekvieno žmogaus vidinės savybės lemia jo kalbinius gebėjimus, įskaitant ir gebėjimą rašyti. Tačiau paaiškėja, kad rašymo tempas, lengvumas ir laisvumas daugiausia priklauso nuo užduoties reikalavimų, kitaip tariant, nuo to, kokią informaciją turime perteikti.
Jei užduotis nereikalauja daug apmąstymų, išlaikyti „lengvą plunksną“ gerokai paprasčiau. Galima kone „gaminti“ sakinius ir rašyti labai našiai. Tačiau gavus sudėtingą užduotį, kurioje būtina išlaikyti didelę dalykinę vertę, „lengva plunksna“ iškart dingsta. Ar tai staigus rašymo gebėjimų sumažėjimas? Ne, tiesiog tema reikalauja gerokai daugiau atidumo ir apmąstymų, o tai visiškai nuslopina rašymo laisvumą.
Sakinys – tai mintis, užbaigta tašku. – L. Wittgenstein.
Jei užduotis reikalauja gilesnių apmąstymų, taisyklingus sakinius formuluoti bus sunkiau. Tai natūrali rašto savybė, nes jis tėra tarpininkas tarp minčių ir popieriaus lapo. Kuo daugiau sudėtingų ir keblių klausimų, tuo lėčiau bus rašomas tekstas. Tokioje situacijoje savybės, vadinamos „lengva plunksna“, pasireikš gerokai silpniau.
Apibendrinimas
- Ką reiškia „lengva plunksna“? Šis posakis apibūdina gebėjimą laisvai ir greitai kurti turinį.
- Teoriškai „lengva plunksna“ pasižymintys rašytojai lengviau formuluoja sakinius, todėl kuria sklandesnius ir įdomesnius tekstus.
- Nors vidinis potencialas iš tiesų veikia rašymo gebėjimus, „lengvos plunksnos“ savybės daugiausia priklauso nuo to, apie ką rašoma. Paprastesnį turinį visada bus lengviau ir greičiau kurti nei tą, kuriam reikia gilesnių apmąstymų.
Jūsų komentaras pridėtas ir laukia patvir-tinimo.
Parašykite komentarą