Iš ko susideda knygos siužetas ir kaip jį sukurti?

Kas yra siužetas?

Paprastai siužetą sudaro kelios įvykių linijos, iš kurių viena yra pagrindinė ir tampa romano siužeto ašimi. Aplink pagrindinę liniją, daugiausia susijusią su svarbiausiais veikėjais ir sudarančią visos istorijos pagrindą, kuriamos šalutinės, siužetui mažiau svarbios linijos.

Siužeto paskirtis – sutvarkyti vaizduojamą pasaulį ir sujungti visus romane esančius siužetus, motyvus bei veikėjus į chronologišką (nors ne visada) ir logišką visumą. Dėl to visa istorija tampa nuosekli ir suprantama skaitytojui.

Svarbiausi siužeto elementai yra:

• įvykių chronologija – ji sutvarko įvykių seką, padeda skaitytojui suprasti priežastinius ryšius ir kuria logišką istoriją;
• pagrindinis motyvas – pasikartojantis siužeto elementas, padedantis perteikti konkrečią idėją ar mintį; dažnai jis turi simbolinę reikšmę ir sujungia visą istoriją;
• struktūra (įžanga, plėtotė ir pabaiga) – padeda organizuoti įvykius ir palaipsniui kurti įtampą; tinkamai sukurta struktūra veda skaitytoją per visą istoriją ir išryškina svarbiausius siužeto momentus;
• pasakojimo būdas – pasakojimo perspektyva labai svarbi galutiniam kūrinio vertinimui; ji leidžia pasirinkti požiūrio tašką, pabrėžti konkrečius elementus ir perteikti istoriją kūriniui tinkamiausiu būdu;
• dialogai – jie padeda suprasti veikėjus, jų pažiūras, mintis ir tarpusavio santykius, taip pat kurti konfliktus tarp veikėjų; dialogai daro įtaką pasakojimo stiliui ir viso kūrinio atmosferai;
• kulminacija – svarbiausias ir emociškai įtempčiausias siužeto momentas, kuriame susipina visos siužeto linijos; dažniausiai tai būna netikėtas siužeto posūkis prieš konflikto išsprendimą;
• siužeto posūkiai – jie radikaliai keičia įvykių eigą, nustebina skaitytoją ir pakeičia istorijos kryptį; posūkiai turi būti netikėti, logiški ir nenuspėjami;
• vietų aprašymai – jie kuria kūrinio atmosferą ir nuotaiką, padeda vizualiai įsivaizduoti pasakojamą istoriją bei veikėjus ir įveda skaitytoją į vaizduojamą pasaulį, o kartais padeda didinti įtampą.

Siužeto tipai

Siužetas gali būti įvairus – tai priklauso nuo istorijos pobūdžio ir pasakojimo būdo. Nuo to, kaip sukurta ir plėtojama istorija, dažnai priklauso ir kūrinio tipas.

Siužeto tipai pagal kompoziciją

Šioje kategorijoje skiriami trys siužeto tipai:

• atviras – jam būdinga atvira pabaiga, kai siužeto linijos nebaigiamos iki galo, kaip, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio romane Broliai Karamazovai;
• uždaras – visos siužeto linijos išplėtojamos iki pabaigos, kaip, pavyzdžiui, Džeinės Ostin romane Puikybė ir prietarai;
• rėminis – paremtas rėmine konstrukcija, kuri pradeda ir užbaigia pagrindinį pasakojimą; tai vadinamoji istorija istorijoje, kurios pavyzdys – Tūkstantis ir viena naktis.

Siužeto tipai pagal struktūrą

Atsižvelgiant į romano siužeto linijų skaičių, galima išskirti:

• vienos siužeto linijos – paremtą viena pagrindine istorija, plėtojama visoje knygoje; joje turėtų būti aiški pradžia, plėtotė ir pabaiga, o skaitytojas nuosekliai vedamas link kulminacijos ir (arba) konflikto sprendimo; tokio kūrinio pavyzdys – Viljamo Šekspyro drama Romeo ir Džuljeta;
• daugialinijinį – jame lygiagrečiai plėtojamos mažiausiai dvi skirtingus įvykius pasakojančios siužeto linijos, kurias sieja bendras motyvas arba tema. Toks siužetas leidžia parodyti kelias perspektyvas, didina įvykių dinamiką ir suteikia galimybę paliesti daugiau temų. Sudėtingame pasakojime lengviau išlaikyti skaitytojo dėmesį, įtampą ir įvesti netikėtų posūkių, kaip Džordžo R. R. Martino serijoje Ugnies ir ledo giesmė.

Siužeto tipai pagal siužeto linijų ryšius

Romano siužetas taip pat gali būti:

• paralelinis – daugialinijinis, kai visi įvykiai vyksta tuo pačiu metu, nebūtinai toje pačioje vietoje, ir yra lygiaverčiai, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus romane Karas ir taika;
• linijinis – turi pradžią, vidurį ir pabaigą, o įvykiai pateikiami chronologiškai, pavyzdžiui, Džono Steinbeko romane Rūstybės kekės;
• retrospektyvus – visa istorija pateikiama iš praeities perspektyvos, pavyzdžiui, vieno veikėjo prisiminimų forma, kaip Viljamo Folknerio romane Šviesa rugpjūtį;
• epizodinis – paremtas laisvais atskirų siužeto linijų ir epizodų ryšiais; jie nėra hierarchiškai išdėstyti ar griežtai sutvarkyti, kaip, pavyzdžiui, Migelio de Servanteso romane Don Kichotas.

Įtraukiantis knygos siužetas – koks jis?

Gerai sukurtas ir įdomus knygos siužetas pirmiausia turi patraukti skaitytojo dėmesį – įtraukiančia istorija, siužeto posūkiais, netikėtais įvykiais, konfliktais ir ryškiais juose dalyvaujančiais veikėjais. Tokios įtraukiančios istorijos pavyzdys – Dž. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas.

Be to, vertingam ir įtraukiančiam siužetui būdingi:

• tinkama konstrukcija;
• nuosekli ir logiška įvykių eiga;
• įspūdžių gausa, daranti įtaką skaitytojo reakcijai;
• paslaptingumas, dėl kurio skaitytojas iki pat pabaigos nežino istorijos baigties;
• įvykių sudėtingumas, žadinantis smalsumą.

Kaip parengti siužeto planą?

Be formalių aspektų, tokių kaip siužeto linijų skaičius, įvykių tarpusavio ryšiai ar pasakojimo būdas, ne mažiau svarbi ir pati siužeto koncepcija – originali knygos idėja.

Kuriant įdomią istoriją verta vadovautis šiais patarimais:

1. Pagalvokite, kokią idėją norite perteikti skaitytojams.
2. Sukurkite išskirtinius veikėjus, atskleiskite jų motyvus, praeitį ir emocijas, kurios darys įtaką siužetui.
3. Apibrėžkite vidinį veikėjų konfliktą, susijusį su pagrindine idėja: ką veikėjas turi padaryti, kad kūrinio žinutė būtų aiškiai išreikšta?
4. Nustatykite veiksmo vietą ir laiką.
5. Sudarykite įvykių planą – nuo mažiau svarbių momentų iki kulminacijos.
6. Pasirūpinkite, kad jūsų žinutė būtų įtikinama ir prasminga.

Trijų veiksmų struktūra yra vienas dažniausiai taikomų modelių. Ji padeda organizuoti visą istoriją ir nuosekliai bei logiškai pateikti įvykius.

Kurdami savo istoriją galite pasinaudoti pavyzdiniu siužeto planu, kuris žingsnis po žingsnio padės parašyti romaną. Kai jau turite visus svarbiausius siužetui reikalingus elementus, kitas etapas – pradėti rašyti. Dirbdami laikykitės plano ir nepamirškite vengti pagrindinių siužeto kūrimo klaidų.

Knygos siužetas ir pagrindinis motyvas

Pagrindinė idėja, kurią autorius nori perteikti skaitytojams, dažnai susijusi su pagrindiniu romano motyvu ir tampa svarbiu siužeto elementu. Pagrindinis motyvas sugrįžta svarbiausiais knygos momentais ir daro didelę įtaką siužeto raidai, todėl jį renkantis verta apgalvoti, ką iš tiesų norite papasakoti savo istorijos skaitytojams.

Žinomi pagrindiniai motyvai:

• santuoka ir socialinės klasės – Džeinės Ostin Puikybė ir prietarai, F. Skoto Ficdžeraldo Didysis Getsbis, Levo Tolstojaus Anna Karenina ir Gustavo Flobero Madam Bovari;
• individualumo praradimas – Džordžo Orvelo 1984, Oldaso Hakslio Puikus naujas pasaulis, Entonio Berdžeso Prisukamas apelsinas ir Meri Šeli Frankenšteinas;
• vienatvė – Gabrielio Garsijos Markeso Šimtas metų vienatvės, Ernesto Hemingvėjaus Senis ir jūra, Franco Kafkos Metamorfozė;
• gėrio ir blogio konfliktas – Viljamo Šekspyro Makbetas, Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita, Franko Herberto Kopa ir Dž. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas;
• kelionė ir tapatybės paieškos – Homero Odisėja, Džeko Keruako Kelyje, Antuano de Sent Egziuperi Mažasis princas ir Paulo Koeljo Alchemikas.

Pagrindinis motyvas dažnai išreiškia esminius klausimus, vertybes ar problemas. Verta pasirinkti vieną pagrindinį motyvą, tačiau niekas netrukdo knygoje naudoti dviejų ar daugiau.

Kaip išvengti klaidų kuriant romano siužetą?

Trūkumu taip pat gali tapti per lėtas arba per greitas pasakojimo tempas, kuris gali nuobodinti arba prislėgti skaitytoją. Dažna klaida – silpnai išplėtoti veikėjai, kuriems trūksta aiškių motyvų, taip pat pamirštamas konfliktas, būtinas kiekvienai istorijai. Siužetui gali pakenkti ir per didelis veikėjų skaičius arba gausybė nebūtinų detalių bei įvykių aprašymų, kurie nepadeda suprasti pagrindinės minties, tik prailgina pasakojimą.

Geras būdas išvengti šių klaidų – sudaryti išsamų siužeto planą: apibrėžti jo struktūrą, įžangą, plėtotę ir pabaigą, o vėliau sukurti veikėjų portretus. Taip pat kiekviename kūrybos etape verta saugotis siužeto linijų neatitikimų ir siekti aiškiai perteikti pagrindinę romano idėją. Be savarankiško darbo, gali būti labai naudingos ir pirmųjų recenzentų nuomonės. Pažvelgę iš šalies, jie gali padėti pastebėti autoriaus nepastebėtas spragas, netikslumus ar klaidas.