Naracija – kas tai ir kokie jos tipai?
Kiekvienas prozos kūrinys turi turėti pasakojantį subjektą, kuris įvykius perteikia iš savo perspektyvos. Nuo romano autoriaus priklauso, kam jis patikės šį vaidmenį ir kaip savo istoriją perteiks skaitytojams. Literatūroje išskiriami keli pagrindiniai naracijos tipai, taip pat skirtingi pasakotojų tipai, klasifikuojami pagal jų vaidmenį romane. Kuo pasižymi pasirinkti naracijos stiliai ir kurį iš jų verta pasirinkti rašant romaną?
Kas yra naracija?
Naracija – tai įvykių vaizdavimo būdas literatūros ar kino kūrinyje, apimantis pasakotojo perspektyvą, pasakojimo stilių ir struktūrą.
Taigi jos užduotis – perteikti skaitytojams kūrinio siužetą ir pristatyti vaizduojamą pasaulį. O pasakotojas yra autoriaus sukurta fikcinė figūra, pasakojanti apie veiksmo eigą.
Pasakojimo būdas daro įtaką kūrinio supratimui ir vėlesnei jo interpretacijai, todėl pasakotojo konstrukcija turėtų būti pritaikyta prozos kūrinio stilistikai.
Populiariausi naracijos tipai prozoje
Tradicinėje naracijos tipologijoje dažniausiai išskiriami 3 tipai, besiskiriantys vartojama gramatine forma:
- pasakojimas pirmuoju asmeniu,
- pasakojimas antruoju asmeniu,
- pasakojimas trečiuoju asmeniu.
Priklausomai nuo pasirinkto naracijos tipo, pasakojantis asmuo gali turėti daugiau arba mažiau žinių apie įvykius, o kartais pats būti vienas iš romano veikėjų.
Pasakojimas pirmuoju asmeniu
Pasakojant pirmuoju asmeniu, pasakotojas yra įvykių dalyvis ir istoriją perteikia iš savo perspektyvos, vartodamas įvardį „aš“. Jo žinios apsiriboja tik jo paties patirtimi.
Dėl to skaitytojas gali pažinti veikėjo emocijas, jausmus ir mintis bei atsidurti pačiame įvykių centre – to dažnai trūksta kituose pasakojimo tipuose. Tačiau tikrovė visada bus vaizduojama subjektyviai, be galimybės pažvelgti į kitų veikėjų mintis.
Pasakojimą pirmuoju asmeniu dažniausiai sutinkame kūriniuose, atliekančiuose atsiminimų arba dienoraščio funkciją, taip pat socialiniuose romanuose, detektyvuose, fantastinėje literatūroje ir kituose kūriniuose.
Šioje naracijos formoje autorius gali vartoti esamąjį laiką („Išeinu iš namų ir pradedu dairytis aplinkui“) arba būtąjį laiką („Buvau toks pavargęs, kad po kelių minučių užmigau“). Pasakojimo pirmuoju asmeniu būtuoju laiku pavyzdį galima rasti, pavyzdžiui, Charleso Bukowskio romane Women, o esamąjį laiką Suzanne Collins panaudojo romane The Hunger Games.
Pasakojimas antruoju asmeniu
Pasakojant antruoju asmeniu, romano veikėju tampa skaitytojas, o pasakojantis subjektas kreipiasi į jį asmeniniais įvardžiais, pavyzdžiui, „tu“, „tave“: „įeini į kambarį ir tave apakina šviesa“, „esi pavargęs ir eini miegoti“.
Taip skaitytojas įtraukiamas į siužetą, nors nežino, kur jis krypsta, ir kartu negali pažinti kitų veikėjų emocijų.
Tai rečiausiai naudojamas naracijos tipas, paprastai pasirenkamas trumpiems kūriniams, pavyzdžiui, apsakymams. Jį, be kita ko, naudojo Viktoras Pelevinas kūrinyje Ontology of Childhood.
Pasakojimas trečiuoju asmeniu
Šiuo atveju pasakotojas siužetą perteikia iš vadinamojo nematomo stebėtojo arba veikėjo perspektyvos, tačiau kiekvieną kartą tai yra išorinis pasakojantis subjektas.
Dėl to galima perteikti platesnį kontekstą – veikėjų mintys dažnai pateikiamos netiesioginės kalbos forma, o pasakotojo žinios nebūtinai apsiriboja pagrindiniu veikėju.
Pasakojimas trečiuoju asmeniu padeda dinamiškiau plėtoti veiksmą ir leidžia netikėtai keisti vietą ar laiką, kad būtų atskleisti kitų veikėjų išgyvenimai. Tokiuose romanuose skaitytojas gali susipažinti su visų veikėjų likimais ir kartu atsiriboti nuo įvykių, gaudamas tik išorinį jų aprašymą.
Pasakotojai, pasakojantys trečiuoju asmeniu, gali vartoti būtąjį laiką, kaip Agathos Christie detektyve Žmogžudystė Rytų eksprese, arba esamąjį laiką, kaip Hilary Mantel romane Wolf Hall.
Kaip atpažinti pasakotojų tipus?
Be pirmiau aptartų naracijos rūšių, skirstomų pagal asmenį, egzistuoja ir kitos tipologijos, kuriose pasakotojas klasifikuojamas pagal savo žinias bei funkciją romane. Kuo šie tipai skiriasi?
Pasakotojas ir jo žinios
Pagal pasakojančio subjekto žinių lygį prozos kūriniuose išskiriami:
- visažinis pasakotojas – turintis neribotų žinių apie įvykius, žinantis neišsakytas visų veikėjų mintis, išmanantis praeitį ir ateitį, komentuojantis bei vertinantis įvykius (pvz., Levo Tolstojaus Karas ir taika);
- riboto žinojimo pasakotojas – susijęs su vienu ar keliais veikėjais, kurių patirtimi apsiriboja jo žinios (pvz., George’o Orwello 1984-ieji).
Pasakotojas ir jo vaidmuo romane
Priklausomai nuo funkcijos, kurią pasakojantis asmuo atlieka kūrinyje, galima išskirti 3 pasakotojų tipus:
- pasakotojas pirmuoju asmeniu – aktyvus veiksmo dalyvis, pasakojantis iš savo perspektyvos;
- personalinis pasakotojas – istoriją perteikiantis vieno veikėjo akimis, tačiau pats nesantis pasakojančiu subjektu (pvz., Jane Austen Puikybė ir prietarai);
- auktorialinis pasakotojas – pasakojantis iš komentatoriaus arba stebėtojo perspektyvos, nedalyvaujantis įvykiuose, bet juos komentuojantis (pvz., Elizos Orzeszkowos On the Niemen).
Kitos naracijos rūšys
Be pagrindinių pasakojimo tipų, prozos tekstuose egzistuoja ir rečiau naudojamos formos, kurias pasitelkia autoriai.
Pavyzdžiui, įdomi priemonė yra elgesio, arba objektyvi, naracija, apsiribojanti tuo, ką galima stebėti iš išorės, nesigilinant į veikėjo emocijas. Taigi pasakotojas objektyviai aprašo veikėjų gestus, pasisakymus ir elgesį. Su tokiu stiliumi susiduriame, pavyzdžiui, Ernesto Hemingway apsakyme Hills Like White Elephants.
Kai kuriuose romanuose taip pat naudojama epistolinė naracija, kai pateikiami laiškai, dienoraščiai ar kiti dokumentai. Tuomet būtent toks pirmuoju asmeniu parašytas turinys veda skaitytoją per kūrinio siužetą. Paprastai šis tipas derinamas su kita naracijos rūšimi, kaip Goethe’s romane Jaunojo Verterio kančios.
Kitas naracijos tipas gali būti kolektyvinė naracija, kai istoriją pasakoja kolektyvinis subjektas („mes“), pavyzdžiui, visa bendruomenė ar veikėjų grupė, o ne vienas pasakotojas. Šis pasakojimo tipas naudojamas Christiane F. knygoje My, dzieci z dworca ZOO.
Įdomi galimybė yra ir sąmonės srauto naracija, vaizduojanti vidines veikėjo mintis bei emocijas chaotiškai, dažnai be aiškios logikos ir skyrybos, kad atspindėtų natūralią mąstymo eigą. Ji naudojama, pavyzdžiui, Marcelio Prousto cikle Prarasto laiko beieškant.
Kurį naracijos tipą pasirinkti?
Konkrečios naracijos rūšies pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo autoriaus ir jo kuriamo romano tipo.
Detektyvuose, kuriuose svarbu pristatyti įvykius iš skirtingų perspektyvų, verta rinktis visažinį pasakotoją, pasakojantį trečiuoju asmeniu. O socialiniuose romanuose, kuriuose svarbesnės veikėjų emocijos ir mintys, geresnis pasirinkimas gali būti pasakojimas pirmuoju asmeniu arba personalinis pasakotojas.
Labai dažnai rašytojai nepasirenka vieno naracijos modelio, o viename kūrinyje derina kelis tipus, kurdami vadinamąją mišrią naraciją, arba renkasi daugiabalsę naraciją. Taip gerokai lengviau perteikti istoriją iš skirtingų perspektyvų ir kartu išsaugoti savitą stilių.
Apibendrinimas
- Naracija – tai pasakojimo būdas literatūros kūrinyje; pasakotojas perteikia kūrinio siužetą ir veda skaitytoją per istoriją.
- Išskiriami 3 pagrindiniai naracijos tipai pagal vartojamą gramatinę formą: pasakojimas pirmuoju, antruoju ir trečiuoju asmeniu.
- Visažinis pasakotojas turi išsamių žinių apie siužetą ir veikėjus, o riboto žinojimo pasakotojas žino tik tiek, kiek su juo susijęs veikėjas.
- Pasakotojai taip pat skirstomi pagal jų vaidmenį romane: į pasakotoją pirmuoju asmeniu, personalinį ir auktorialinį pasakotoją.
Parašykite komentarą